ir

1 ir̃ conj. vartojamas atskiriems žodžiams, sakinio dalims ir sakiniams jungti ar pabrėžti, iškelti; bei: Čion tu gausi valgyt ir̃ gerti K. Jų augo sūnus ir duktė J.Jabl. Jis apsivilko ir išėjo iš namų J.Jabl. Vakar ir užvakar buvo labai gražus oras J.Jabl. Jie šoko vis du ir du I.Simon. Nėra ir nėra tavęs Vkš. Ir džiaugsmo, ir duonos šiandieną pakanka rš. Pasistatėm ir klojimą, ir daržinę Grž. Aš esu ir mėtytas, ir vėtytas J.Jabl. Daviau šimtą ir du A.Baran. Jis, priėjęs artyn, ir sako LB176. Priešpriešiais sustoję, ir barasi J.Jabl. Nors pusiau parsiplėšk bedirbdamas – negerai ir negerai tau Vkš. Prašiau ateiti, ir neatėjo Grž. Jam mažai reikia, ir užsidega Ds. Mokinys gerai mokosi, ir mokytojas juo džiaugiasi J.Jabl. Valstiečių kova už žemę ir laisvę yra didelis žingsnis į socializmą, bet toli, toli gražu dar ne pats socializmas (sov.) rš. Teipgi bežiopsant man, arklys mano žvengti pradėjo, ir tuojaus tavo sparų viens nuo stogo nupuolė K.Donel. Aistra užėjo, ir šoko mušti J. Kas tavo burno[je], tas ir širdė[je] S.Dauk. Ir ištiko šiaurus vėjas, ir nupūtė vainikėlį JV78. Ma[n] besemiant vandenėlį, ir atbėgo juods laivelis JD817. Ir senas, ir be barzdos K.Būg. Prašykiat – ir imsit, ieškokiat – ir rasite Mž102. Akis tur, ir negal regėti Mž463. ^ Kad dirbsi, ir turėsi Grz. Kas pačiam nemeilu, ir kitam neduok Erž. Ką apžiosiu, ir nukąsiu B. Ir pridėk, ir nutrauk (ne per maža ir ne per daug) B. Ir platu su kraštu, ir gilu su dugnu B. Ir yra, ir byra B.